Prieš ateidama į konsteliacijas, buvau daug apie jas girdėjusi – tiek teigiamų, tiek neigiamų atsiliepimų.
Mano vedle pas Aleksandriną tapo draugė. Su ja ir prasidėjo mano naujas kelias. Po ilgo laiko atgavau prarastą pasitikėjimą.
Mano klausimas, su kuriuo atėjau, skambėjo taip:
Kodėl mano tėvas mane išbraukė iš savo gyvenimo ir mane atstūmė?
Nors maniau, kad jau pakankamai daug dirbau su šia tema ir paleidau skausmą, viskas buvo kitaip. Vis dar jaučiau skausmą – moteriškos dalies vėžys, klinikinė mirtis.
Visas gyvenimas man buvo labai sunkus: pinigai, santykiai su vyrais, vyro išdavystė.
Tačiau konsteliacijų metu pamačiau ir susidūriau su savo dalimis daug giliau: ego, jausmais, požiūriais.
Supratau, kad niekas manęs neatstūmė, kad tėvas mane myli savaip. Taip pat pamačiau jo pačio skausmą, susijusį su moterimis, ir tai, kad stovėjau tarp jo ir mamos. Supratau, kad mano vaikai dabar perima tas pačias programas.
Istorija pasikartojo.
Mano mama užaugo be motinos, tėvas taip pat. Jie abu buvo sužeisti meilės stokos ir bandė gelbėti vienas kitą.
Taip supratau, kad viską galima priimti tik pripažinus visas savo dalis.
Vaikai mane pažadino paprastiems ir jau užmirštiems jausmams: džiaugtis, pasitikėti, gyventi.
Išėjau iš ribinio būsenos ir pradėjau gyventi. Priimti ir mylėti savo tėvus. Grąžinti jiems jų atsakomybę. Pasiimti savo.
Tai buvo itin sudėtinga konsteliacija, net Aleksandrina taip sakė. Verkiau, priešinausi, šaukiau.
Tačiau po jos mano gyvenimas pasidalijo į dvi dalis.
Taškas A: pykau ant savęs, gyvenimo, tėvų, buvusio vyro. Gyvenau su daugybe baimių ir nepasitikėjimu savimi, menkindama visus savo pasiekimus.
Taškas B: priėmiau savo ligą ir kūną. Atsirado pasitikėjimas žmonėmis ir pasauliu. Sukūriau santykius su buvusiu vyru be priekaištų ir pykčio. Parašiau tėvui ir uždaviau klausimus, kurie kaupėsi 20 metų. Grąžinau mamai jos atsakomybę, nustatiau ribas. Išsikraustau iš mamos namų ir nebetempiu jos kartu iš kaltės ir pareigos jausmo.
Vaikai tapo ramesni, dažnai mane pažadina, o aš to nebeatstūmiu – pasitikiu jais.
Tai tik pradžia. Priekyje laukia ilgas kelias, tačiau atrodė, kad nesunkios užduotys virto 20 metų tylos ir vengimo našta. Bet kai išdrįsau kalbėti ir suprasti, ne per mamos prizmę, o per tėvą ir jo jausmus, tapau mylima dukra. Myliu.
Nebeseku žiauriu ego, o matau išgrynintą ir gražų ego, kuris negriauna, o saugo mane ir kitus.
Pinigai ir verslas pamažu bunda, kaip ir aš pati. Nebegyvenu tik kūnu, gyvenu siela, derindama ją su kūnu.
Pasitikėjimas, net ir atsitiktiniais žmonėmis, gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis ir suteikti galimybę gyventi savo tikrą gyvenimą.